Iš patyriminės išvykos „Mokomės gamtoje ir iš gamtos“ Aukštaitijos nacionaliniame parke sugrįžus…

Išvyka prasidėjo Vilniaus geležinkelio stotyje. Keliavome traukiniu į Ignaliną, o išlipę joje patraukėme pėstute į Palūšę.

Pažintis su Aukštaitijos nacionaliniu parku prasidėjo lankytojų cente, įsikūrusiame Palūšėje. Sužinojome, kad šis parkas dar vadinamas ežerų parku. Su malonumu klausėmės, kaip gražiai, poetiškai Rytų aukštaičių kalba parko darbuotoja mums pasakoja apie savo krašto ežerus, miškus ir juose gyvenančius gyvūnus bei augančius augalus, parko kraštovaizdį ir saugomos teritorijos įkūrimo istoriją. Vėliau parko darbuotojos vedami aplankėme medinės architektūros stebuklą – Palūšės bažnyčią bei šalia jos augantį šimtmečiu senesnį ąžuolą. Parke slypinčias archeologines vertybes stebėjome archeologinėje ekspozicijoje, o akmens amžiaus būsto rekonstrukcija leido pažvelgti į šiuose kraštuose prieš tūkstančius metų gyvenusių žmonių būtį. Palikę Palūšę, Lūšio ežero pakrante patraukėme; link ežero pakrantėje įsikūrusios Gamtos mokyklos. Eidami stebėjomės, kiek daug gamtoje vyksmo, garsų ir spalvų. Įsikūrę Gamtos mokykloje, pailsėję, išskubėjome į žaliąją gamtos erdvę – Meironių pažintinį taką, kuriuo eidami pagal pateiktas užuominas atlikome įvairias užduotis. Buvimas gamtoje draugų būryje, mokymasis – tikras malonumas, vedantis nuo vieno netikėtumo prie kito. Išsprendę visas užduotis, grįžome į Gamtos mokyklą, kur lauko aikštelėje atlikome parko dirvožemio ir šalia esančio ežero vandens tyrimus, vėliau panagrinėjome gamtinį kraštovaizdį, gamtines vertybes. Vakarop susirinkę į Gamtos mokyklos salę dalijomės įspūdžiais, mintimis ir idėjomis apie videofilmų kūrimą ir pristatymą draugams.

Sunkiai užkuriamas laužas, draugų buvimas šalia, bendradarbiavimas atliekant užduotis, įstabi Aukštaitijos krašto gamta, net ir pirmosios maudynės dar šaltame ežero vandenyje suteikė mums daug gražių ir gerų emocijų, kurios dar ilgai išliks mūsų mintyse. Tikimės, kad mes dar ne kartą sugrįšime į šį gražų Lietuvos kampelį.